Į pirmąją klasę: didieji išbandymai

Parengė Aistė STANELYTĖ
Patekę į mokyklą palyginti maži (6-7 metų), vaikai dar negali suvokti žinių vertės, ir labiausiai vertina aplinką, kuri juos supa. Šioje aplinkoje jie nesitiki kokių nors sunkumų – tik naujo įdomaus žaidimo, kuris vadinasi “mokykla”. Maža to – vaikai tikisi, kad čia jie bus laukiami, mylimi ir pripažinti.

Kaip išmokyti vaiką įveikti sunkumus?

Žengdamas į pirmąją klasę, vaikas mano, kad permainos jo gyvenime bus į gera. Jis įgis naują (“solidų”) statusą, naujų draugų, sužinos daug įdomių dalykų… Tačiau labai greitai paaiškėja, kad čia jam leidžiama daug mažiau, o reikalaujama daug daugiau. Taigi vaikas netrukus gali padaryti išvadą, kad jo gyvenime viskas pasikeitė į bloga.

Kaip paruošti atžalą tam, kad mokymosi procesas ne visada bus lengvas ir malonus, kartu nenuteikiant jo prieš mokyklą? Kaip užbėgti už akių galimam staigiam nusivylimui? Pirmiausiai tėvai patys turi iš anksto žinoti, kokie išbandymai laukia jų vaikų, ir psichologiškai jiems pasiruošti. Vaikai neturi patirties, kaip elgtis tam tikrose situacijose, o suaugusieji turi. Tai reiškia, kad atsakomybė už vaikų paruošimą nelengvai mokyklos kasdienybei – ant mūsų pečių.
Norų tramdymas

Pirmas dalykas, su kuriuo vaikui reikės susitaikyti, yra tai, kad nuo šiol jam daug ką teks daryti prieš savo norą (suaugusieji tai vadina disciplina.) Vakar lakstęs kur panorėjęs, šiandien jis turės paklusti kitokiai dienotvarkei (kaip suaugęs – eiti į savo “darbą”) ir naujos struktūros interesams (pirma – pamokos, žaidimai – paskui).

Mokymosi procesui reikia pastangų ir valios. Labai svarbu, kad vaikas būtų skatinamas darbą padaryti iki galo, o padaręs jaustų pasitenkinimą. Šis jausmas atsiranda tuomet, kai pastangos baigiasi sėkme ir pripažinimu (geru žodžiu, dovanėle). Tai motyvuoja mokytis.

Tačiau nesėkmės atveju viskas vyksta atvirkščiai. Tuomet vaikui reikia pasakyti, kad sunkumai yra laikinas dalykas ir kad juos įveikęs būtinai pasieks sėkmės. Svarbu, kad jūsų atžala suprastų: ne visuomet pasiseka iš karto – dažnai reikia užsispyrimo ir laiko.
Konkurencija dėl meilės

Antras nelengvas dalykas, kurį mokykloje teks suprasti jūsų vaikui, yra tai, kad čia jis nesulauks dėmesio ir meilės šiaip sau. Iki šiol buvęs suaugusiųjų dėmesio centre, už paprastą eilėraštuką sulaukdavęs ovacijų, kasdien vadintas gražiausiu ir sumaniausiu, čia jis bus vienas iš 20-30 kitų… Ir dėl mokytojos palankumo ar draugų simpatijų jam teks pakovoti.

Konkurencija privers vaiką lyginti save su visais, kurie šalia. Jis pamatys, kad kažkas už jį drąsesnis, labiau pasitiki savimi arba jam geriau sekasi. Taip gali gimti pirmieji kompleksai, liekantys su žmogumi visam gyvenimui.

Stebėkite vaiko savivertę. Atidžiai išklausykite, ką jis pasakoja. Domėkitės, kaip jis norėtų, kad viskas vyktų. Kartu nuspręskite, kaip to galima siekti.
Susidūrimas su agresija

Trečias, ir pats didžiausias sunkumas, prieš kurį vaikas yra visiškai beginklis, – tai aplinkinių agresija.

Reikalas tas, kad būtent pradinėse klasėse mūsų vaikai yra priversti ieškoti sociume savo vietos – arba tai už juos padaro kiti.

Kaip tai vyksta? Įsibėgėjus mokslo metams klasė pradeda skaidytis į grupeles, kurios konfliktuoja tarpusavyje. Kolektyvas dažnai išsirenka ir atpirkimo ožį (šaiposi iš vieno ar kelių vaikų). Jame gali rastis ir “blogietis”, kuris niekam neduoda ramiai praeiti. Kitaip tariant, jūsų vaikas gali susidurti su daugybe įvairiausių prievartos formų. Ar jis jungsis prie skriaudikų, ar prie skriaudžiamųjų – priklauso nuo jūsų atžalos natūros (linkęs kovoti ar slėptis, veržiasi į lyderius ar nori būti paliktas ramybėje).

Kalbant apie vaikų agresiją, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad daugiau suaugusiųjų dėmesio reikalingas yra ne tik tas, kurį “blogietis” bando įbauginti. Daug labiau jėgos principas atsilieps likimui ir charakteriui to vaiko, kuris skriaudžia kitus arba organizuoja patyčias.

Ką daryti, jeigu jūsų atžala mokykloje nuolat kelia sąmyšį, muša visus iš eilės? Bergždžia belstis į jo sąžinę, įkalbinėti, bausti ir tokiu būdu bandyti “perlaužti” jo charakterį. Kuo labiau jūs ant jo pyksite, tuo daugiau protesto sulauksite. Elkitės atvirkščiai – mylėkite stipriau, tokį, koks yra, ir tik tada galėsite delikačiai nukreipti jo energijos perteklių kita vaga, išmokyti jį kontroliuoti save ir sąmoningai sušvelninti savo būdo bruožus.

Agresyvumą kaip būdo bruožą galima sėkmingai kompensuoti lavinant teigiamas savybes. Pirmiausiai padėkite vaikui pasirinkti hobį, kuriam jis galėtų atiduoti savo energijos perteklių. Antra – barimą pakeiskite į skatinimą už gerus poelgius (pagalbą šeimai, draugams, mokytojams). Stimuliuokite empatiją ir teisingumo jausmą.

Taip pat turėkite galvoje, kad už vaikiškos agresijos dažniausiai slepiasi vidinis protestas, nesugebėjimas adekvačiai išreikšti jausmus. Galbūt tėvams reikėtų apmąstyti savo pačių santykius šeimoje.

O jeigu jūsų vaikas taps užgauliojimų taikiniu? Iš anksto gerai apgalvokite, kaip spręsite šį konfliktą. Ir mokykite vaiką daryti tai savarankiškai.

Slėptis, o ne kovoti linkusį vaiką labai pravartu nukreipti į kokią nors sporto šaką, kur, be fizinio lavinimo, jam įdiegs ir sveikus moralinius pagrindus sudėliodami jėgą ir protą į vietas. Visais įmanomais būdais stenkitės ugdyti vaiko drąsą – pvz., jei yra galimybė, nupirkite jam didelį šunį. Arba surenkite žygį į kalnus. Pamokykite atsikirsti įžeidinėtojui, kad nesijaustų netikėtai užkluptas ir silpnas.
Apie reikalavimą “būti geram”

Mokyklos sistema pagrįsta jai tinkamo elgesio skatinimu ir baudimu už netinkamą, individualiems vaiko ypatumams neskiriant dėmesio. Pasak psichologės S. Rose, mokykloje vaiko nuolat girdimas raginimas būti “geram” iš tiesų yra didžiulis stabdys jo asmenybės raidai.

Pirmiausiai todėl, kad vaikas ima abejoti, ar jis “geras”, jeigu neatitinka pedagogo nustatytų “gerumo” kriterijų. Tai ne visada teisinga konkrečiam mokiniui. Kodėl, pavyzdžiui, nenustygstantis vietoje vaikas privalo siekti ramybės, kad jaustųsi geras? Gal tas, kuris jį sukūrė, norėjo, kad jis taptų lenktynininku? Tai kodėl nemažindamas greičio jis yra “blogas”? Tokius klausimus mokytojai vargu ar sau kels (didelis darbo krūvis ir per mažai laiko pastebėti kiekvieno vaiko ypatumus).

Psichologė S. Rose tėvams rekomenduoja: nemokykite vaiko, kas yra “gerai” ir kas “blogai” – tai priimtina tik saviauklai. Pasakykite tai, kas jums nepatinka. Formuluokite tai pozityvia terminologija. Pateikite kaip nedidelį nesusipratimą.
P. S.

Vaiko paruošimas būti naujoje, kitokioje aplinkoje reikalauja iš suaugusiųjų didžiulės atidos ir jautrumo. Būtent mokykloje jis susidarys pirmuosius stereotipus, kaip reikia elgtis visuomenėje. Todėl tik retkarčiais pasikalbėti šiomis temomis arba formaliai paklausti “Kaip sekėsi mokykloje?” – per maža. Šiuo etapu mažam “suaugusiajam” kaip niekad reikia jūsų paaiškinimų ir paramos. Skatinkite jį kalbėti apie savo jausmus ir įspūdžius, bet svarbiausia – iš anksto apgalvokite savo reakciją į vieną ar kitą įvykių scenarijų, jeigu kas nors bus ne taip. Būkite šalia, padėkite sudėlioti į savo vietas tai, kas yra leistina ir kas ne. Svarbiausia – jokiu būdu neleiskite, kad vaikas bent mintyse suabejotų, kad jūs ne jo pusėje.
Rekomendacijos

1. Nereikalaukite iš mokyklos grįžusio vaiko elgtis ramiai. Mokykloje jo judėjimo laisvė ribojama, todėl namuose jis bando šį poreikį kompensuoti. Būkite lojalūs vakariniam šėlimui – leiskite išlieti fizinę ir emocinę įtampą.

2. Nebarkite, jeigu kas nors nesiseka. Globalios permainos vaiko gyvenime – ir taip jau didžiulė našta ir įtampa.

3. Neverskite vaiko mokytis laikydami pagalį rankoje. Norėdami padėti – drąsinkite: “Žinau, kad padarysi viską, ką gali”, “Tavo pastangos daug vertingesnės nei gautas įvertinimas.”

4. Kuo dažniau kartu žaiskite žaidimus, lavinančius dėmesį, atmintį, loginį mąstymą.

5. Padėkite vaikui įsitvirtinti sociume paaiškindami ir parodydami, kaip galima reaguoti konfliktinėse situacijose.

Šaltinis: www.ve.lt