Melagių diena

Melagių diena

Taigi neužmirškite prigauti draugų.

Melagių dieną t.y.balandžio pirmąją, kvailiai švenčia Naujuosius Markas Twainas yra pasakęs: „Balandžio pirmoji yra ta diena, kai prisimename, kuo esame visas likusias 364 metų dienas“
Kaip atsirado balandžio 1-ąją dieną minima melagių diena (kai kuriose šalyse ji vadinama kvailių diena), nėra iki galo aišku. Manoma, kad juokų ir pokštų dienos tradicija panašiu metu atsirado keliose kultūrose. Paprotys krėsti pokštus buvo švenčių, švęstų dar senovės Romoje kovo 25 dieną (Hilaria) ir Indijoje kovo 31 dieną (Huli), dalimi. Laikas sutampa su pavasario lygiadieniu, matyt, neatsitiktinai: pavasarį gamta krečia tikrus pokštus, kai oras gali staiga atšilti ar atšalti, vieną valandą šviečia saulė, o kitą lyja lietus.Būtent tą vienintelę metuose dieną – balandžio 1-ąją – galima meluoti kiek tik leidžia laki fantazija ir nesulauksime jokių priekaištų.
Maža to, užsitikrinsime sėkmę visiems ateinantiems metams. Manyta, kad „jeigu tą dieną nieko neprigausi, tau bus nelaimingi metai“. Užtat tądien visi verčiasi per galvas stengdamiesi sukurpti kuo įtikinamesnį melą ir taip šmaikščiai apmauti savo bičiulį ar giminaitį. Juk taip norisi smagiai sušukti: „Aprilius!“.

Būtina šios dienos sąlyga – negalima pykti ant to, kuris tave apgavo. Ne veltui sakoma, kad reikia juokauti tik su protingais žmonėmis. Būna ir taip, kad tave apgauna pats gyvenimas – imi ir gimsti „netyčia“ balandžio 1-ąją. Tuomet, patikėjęs, kad tavęs laukia šviesus rytojus, netikėtai nusivili ta negailestinga kasdienybe. Tada nejučia prisimeni, kad juoktis reikia nelaukiant, kol pasijusi laimingu, nes antraip rizikuoji mirti nė karto taip ir nenusijuokęs. Psichologas A. Miuntė, tarsi patvirtindamas šią taisyklę, pritaria, kad „nė pats velnias nepajėgs susidoroti su žmogumi, kol šis neprarado sugebėjimo juoktis“.

Balandžio kvailiai. Vis dėlto tokia šventė, kokia dabar švenčiama balandžio pirmąją, atsirado 1582 metais Prancūzijoje. Būtent tais metais buvo įvestas Grigaliaus kalendorius. Iki to laiko Naujųjų metų šventimas prasidėdavo kovo 25 dieną ir trukdavo aštuonias dienas iki balandžio pirmosios.
Reformavus kalendorių Naujųjų metų diena buvo perkelta į sausio 1-ąją. Kadangi tais laikais žinios perduotos iš lūpų į lūpas, nemažai žmonių apie kalendoriaus pakeitimus sužinojo tik po keliatos metelių, ir toliau Naujuosius Metus šventė balandžio 1-ąją. Tokius žmones „žinantieji“ praminė balandžio kvailiais. Toks pašiepimas laikui bėgant virto tradicija balandžio pirmąją krėsti pokštus ir juokauti.

Tarptautinės tradicijos. Ši tradicija iš Prancūzijos XVII amžiuje išplito į Škotiją ir Angliją. Vėliau ji pasiekė Anglijos ir Prancūzijos kolonijas Amerikoje. Taip balandžio pirmoji virto tarptautine pokštų diena, kai skirtingos nacijos propaguoja joms būdingą humoro jausmą.
Štai Škotijoje kvailių arba melagių diena švenčiama dvi dienas. Antroji diena skirta juokeliams apie apatinę kūno dalį, todėl vadinama uodegos diena. Šioje šalyje žmogus, kuriam iškrečiamas pokštas, pavadinamas balandžio gegute.
Anglijoje pokštus galima krėsti tik pirmojo dienos pusėje, o žmogus, kuriam iškrečiamas pokštas, vadinamas pusgalviu. Prancūzijoje pokšto auka tampa balandžio žuvimi. Daugumoje kitų šalių pavykus pokštui jo objektas pavadinamas balandžio kvailiu.
Portugalijoje kvailių arba melagių diena švenčiama sekmadienį ir pirmadienį prieš gavėnią. Šioje šalyje tradicinis pokštas – į draugus mesti miltus.

Pokštai. Balandžio pirmosios pokštai gali būti patys įvairiausi: nuo paprastų, kaip „Žiūrėk, tavo batų raišteliai atsirišo!“, iki labai kruopščiai sumanytų ir parengtų. Gana dažnas triukas – nustatyti kieno nors žadintuvą valanda anksčiau.
Humoras ir pokštai yra gana universalūs dalykai. Daugumoje šalių balandžio pirmąją pokštai kiaurą dieną krečiami draugams ir giminėms. Į šį žaidimą įsitraukia net žiniasklaida.
Balandžio pirmoji yra tokia diena, kai pokštus krėsti tiesiog leistina. Vis dėlto pokštaujant nederėtų prarasti budrumo, nes galite pats tapti kitu balandžio kvailiu!
Televizijos ir spaudos žurnalistai kabina makaronus kiek tik telpa – apvesdina pramogų verslo, sporto žvaigždes, dalija neregėtus prizus, pagreitina mokslinės fantastikos kūrinių įgyvendinimą.
Iki skausmo turbūt, žinomos istorijos su persuktomis laikrodžių rodyklėmis, suplyšusiais ar išteptais drabužiais ir panašūs juokeliai gana įprasti, bet, žiūrėk, užsimiršęs, kad šiandien visi tik ir taikosi tave apmauti, imi ir patiki išgalvota istorija, taip gardžiai prajuokindamas melagį.
Štai vienais metais balandžio 1 dieną Didžiosios Britanijos televizijos žiūrovai išvydo dokumentinį filmą apie fermerius, auginančius spagečius. Buvo parodyta, kaip fermeriai skina derlių nuo spagečių medžių.
Seniau kaime buvo paprotys nesusivokiančius pusbernius siuntinėti pas kaimyną ko nors nesamo parnešti, pavyzdžiui, „gaištuvėlio“ arba „žiočių“.
Kaime „gaištuvėliu“ vadino vos gimusį kūdikį, mat su juo daug laiko sugaištama, o „žiotimis“ – tarpą, kuris atsiranda tarp metmenų siūlų audžiant. Nesusivokiančiam kaimynas prikraudavo į maišą gelžgalių ar kitko, kad parneštų šeimininkams. Iš to, žinoma, buvo gražaus juoko, o pusberniui – pamoka.

Taigis juokas – dalykas rimtas… juoktis sveika… juokas prailgina gyvenimą… visiems tikrai gerai žinomi posakiai, kurie nekelia jokių abejonių. Prisiminkite jas dažniau, ir telydi Jus juokas visą gyvenimą. Ir visų svarbiausia per „aprilių“ negalima jokiu būdu pykti už jums iškrėstą, bet kokį, nors ir įžeidžiantį pokštą, deja

 

Manęs tikrai niekas neapgaus :)

 

Šaltinis: www.ltvirtove.lt

Komentarų kol kas nėra.