Kaip išlaisvinti vaiko fantaziją?

Kaip išlaisvinti vaiko fantaziją?

Kartu kuriam muzikines pasakas. Sugalvojam naują Bumbambilijos šalies gyventoją. pasitardami jį nupiešiam. Sukuriam jo gyvenimo istoriją. Surandam draugų, kaimynų, namą, mašiną, gyvunėlius, darbą ir pomėgius. Paskui pasiunčiam į kokią paslaptingą ir kupiną nuotykių kelionę. O kokia gi kelionė be dainų. Ypač kai po ranka tokia krūva Bumbambilijos instrumentų.

Norime, kad mūsų vaikai būtų geri, protingi ir laimingi. Būkštaujame, kad jų vaikystės nepasiglemžtų bukinantys kompiuteriniai žaidimai ir televizija, žudanti gebėjimą kurti, todėl visokiais būdais stengiamės, kad jie … skaitytų. Kad bibliotekoje visuomet rastų gerą knygą. Sau. Kiekvienas. Ir nors kiekviena rasta gera knyga sau – jau yra dovana, smagu vaikui padėti pačiam atrasti, kaip lavėja jo vaizduotė, kyla asociacijos, turtėja žodynas, įvairesnėmis spalvomis, jausmais ir garsais nušvinta pasaulis…
Tokių atradimų galimybę Druskininkų „Saulės“ pagrindinės mokyklos mokiniams suteikė ten viešėjęs neįprastas svečias – dailininkas, knygų autorius ir iliustratorius Paulius Juodišius. Vaikams ne taip jau dažnai tenka susitikti su knygų kūrėjais, tad šis susitikimas buvo sumanytas kaip dar viena dovana daugiausiai knygų perskaičiusiems ketvirtokams.
Dailininkas – ne stereotipinis – be beretės, šaliko ir teptukų – pašmaikštaudamas pasistatė nematytą neregėtą molbertą ir pradėjo literatūrinę-muzikinę pamoką – nepamoką. Ko gero, tai buvo pirmoji tokia pamoka mokykloje, kai skambutis pertraukai nieko nereiškė. Visi, aistringai panirę į kūrybą, negirdėjo ir nematė nieko aplinkui.
Vaikai kūrė vieną bendrą pasaką – po detalę, po siužeto vingį, vienas kitam pagelbėdami,vienas kitą papildydami, vienas kitam prieštaraudami, tačiau dailininko Pauliaus sumaniai vadovaujami, sugebėjo viską sklandžiai į vieną pynę supinti. Ir ko tik toje pynėje nebuvo – ir tėvelių išminties, ir savo patyrimo, ir kažkada skaitytų pasakų, girdėtų legendų, ir šiuolaikinio „fantazy“ siūlų… Daugiausia dėmesio ir laiko, be abejo, vaikai skyrė pagrindiniam personažui – tūlam Franciui Marmūziukui, iš Ispanijos futbolo rungtynių skridusiam ir, sudužus lėktuvui, Dzūkijos pelkėse prieglobstį radusiam – nepaprastai muzikaliam fantastiniam gyvūnui, mitusiam musmirėm ir dumblinu pelkių vandeniu, auginusiam varliašunį – piratą – vienintelį draugą, kurį nešiojosi ant kairiojo peties ir kuriam skyrė savo lyriškas dainas, laukdamas išsvajotosios laumraganės. Užgniaužę kvapą vaikai stebėjo, kaip dailininkas tuoj pat į popieriaus lapą perkėlė visas jų fantazijas. Ar tik ne dailininko profesionalumą norėdami išbandyti, mokinukai prisigalvojo tiek skirtingų sunkiai įsivaizduojamų detalių, dėl kurių net ir vargšo Marmūziuko rankos, ir kojos niekaip negalėjo būti vienodos?
Kai pirmasis darbas buvo baigtas, o visi jau galėjo gėrėtis pasiektu rezultatu, talentingasis rašytojas ir dailininkas visiems išdalijo savo paties rankomis pagamintus ir originaliai išgražintus vis kitaip skambančius varpelius, būgnus ir būgnelius, skudučius ir barškučius, styginius, mušamuosius ir pučiamuosius instrumentus, kuriems ir pavadinimas dar nesugalvotas. Ir tada, šiek tiek pasipraktikavę, pajutę ritmą, visi kartu sukūrė ir, dailininkui Pauliui pritariant gitara, sudainavo originalią, „labai ispaniškai“ skambėjusią dainelę savo herojui.
„Kada dar pas mus atvažiuosit?“ – apspitę būriu išlydimą dailininką klausinėjo laimingi vaikai. Kas žino? Šis renginys – mokyklos bibliotekos vykdomos neformalaus švietimo programos „Aš skaitau, skaityk ir tu!” – dalis. Galbūt dar pavyks gauti pinigėlių ir kitiems susitikimams…

Ieva Lazarevienė, bibliotekos vedėja

 

Šaltinis: bumbam

Komentarų kol kas nėra.

Komentuoti

Išvalyti laukus

Do NOT follow this link or you will be banned from the site!